Trečiasis EKO Maratonas Lietuva 2002 vyko rugsėjo 13 -15 d. Vilniaus apskrityje. Bazinė stovykla buvo įkurta prie Šalčios upės, Valkininkuose . Varžybų dalyviai turėjo įveikti apie 300 km (bet tai tik pagal žemėlapį )
Varžybų dalyvio pasakojimas:
Pirmas etapas - baidarės
Baidarėmis reikia įveikti apie 70 km. siaura, labai vingiuota ir su daugybe medžių užvartų Visinčios upe bei lengviau praplaukiama Šalčios upe. Startas Rugsėjo 13 d. 7:00 Šalčininkėlių patvankoje.
6 : 55 sėdim baidarėje laukdami starto. Oras vėsokas, virš patvankos nedidelis rūkas. Greta, prie starto linijos, plūduriuoja dar penkiolika baidarių. Startinis jaudulys, varžybų azarto nuojauta, nerimas dėl laukiančio išbandymo - keistai tarpusavyje persipynę. Persimetame vienu kitu žodžių su greta esančiais irkluotojais, bandome pajuokauti, bet mintys vis grįžta prie varžybų trasos. Startas
Kelios baidarės įsiveržia į priekį, tarp jų ir mes. Tikslas plaukiant tvenkiniu - į priekį praleisti kuo mažiau ekipažų, nes siauroje upėje net ir plaukiančius lėčiau bus labai sunku aplenkti. Pirmą punktą bei vietą, kur reikia persinešti baidarę į upę, pasiekiame vieni iš pirmųjų. Tačiau traukdami baidarę iš vandens ant šlapios betoninės užtvankos, vis slystame atgal į vandenį. Tuo pasinaudoję mus aplenkia dar keli ekipažai.
Visinčia pradžioje labai sekli, todėl greit suvokiame, kad greičiau judėsime jei sekliose vietose baidares temsime. Dažnai išlipant ir įlipant į baidares pritaškome nemažai vandens, tenka jį išsėminėti. Toks savotiškas bėgimas-plaukimas tęsiasi apie pusantros valandos, vėliau upė gilėja.
Pasivejame priekyje plaukusią komandą. Upėje niekaip nepavyksta jų aplenkti, tačiau apsinešinėjant eilinę užvartą krantu, pavykta baidarę į vandenį nuleisti pirmiems. Nuo tol apie aštuonias valandas iki pat Šalčios priekyje matėme tik komandos draugų baidarės galą.
Įsibėgėti nėra kur: staigūs ir dažni posūkiai, medžių užvartos. Vienas užvartas apsinešame krantu, pro kitas pralendame atsigulę ant baidarės dugno, nedideles kliūtis pavyksta peršokti su baidare.
Du kartus trūksta baidarės vairo troselis, tačiau tokią galimybę numatėme iš anksto todėl remontui užtenka tik po porą minučių. Tą laiką, be kita ko, išnaudojame kimšdami kaloringą maistą. Valgyti lyg ir nesinori, tačiau puikiai suvokiame, kad energijos atsargos ne begalinės. Kramtome ir tada kai plaukiame, irklą paleisdami iš rankų tik tiek, kiek reikia įsikišti į burną iš anksto paruoštus maisto produktus.
Dešimtą varžybų valandą nuovargis stipriai kausto rankas ir nugarą, tačiau jau pasiekėme Šalčią. Upė gerokai platesnė, beveik nebėra užvartų, srovė stipresnė, todėl nepaisant nuovargio plaukiame greičiau.
Likus apie dešimt kilometrų iki vandens etapo finišo pradeda temti, krenta temperatūra, kyla rūkas. Rūbai šlapi, išeikvota daug energijos, todėl darosi labai šalta, krečia drebulys. Bandome sušilti intensyviau irkluodami, tačiau tai nelabai padeda. Apie pusvalandį plaukiame visiškoje tamsoje, nes nutarėm nebegaišti laiko prožektorių išsitraukimui.
Praėjus beveik trylikai valandų nuo starto priplaukėme finišą. Nėra jėgų net baidarių į krantą iškelti (laimė, geri žmonės padėjo).
Antras etapas. Pėsčiųjų maršrutas Rūdininkų girioje - apie 60 km.
Stovykloje praleidžiame tik tiek laiko, kiek reikia persirengti ir užkąsti. Tačiau vis tiek sugaištame keturiasdešimt tris minutes.
Pasišviesdami prožektoriais išeiname į miško tamsą. Ėjimą keičiame bėgimu ir atvirkščiai. Po kokio pusvalandžio pagaliau sušylame, nuotaika gerėja. Nesunkiai surandame pirmą punktą.
Pradeda atrodyti, kad galime kalnus nuversti (kas išvertus į varžybų kalbą, reikštų: greit ir nesunkiai įveikti likusį atstumą). Tačiau euforinė būsena ilgai netrunka. Apie pusiaunaktį pradeda purkšti lietus, o ir nuovargis pradeda reikšti savo pretenzijas. Man vis labiau norisi miego, kiti laikosi geriau. Orientavimąsi sunkina tamsa ir kartais nelabai tikslus žemėlapis. Sunkiausiai darosi prieš aušrą, kol bėgam ar einam, dar nieko, bet vos tik sustojame pasižiūrėti į žemėlapį, akys pačios sulimpa.
Praaušus miegas ne taip kankina, orientuotis darosi lengviau, bet kad kelias neatrodytų rožėmis klotas, įsismarkauja lietus. Esame kiaurai peršlapę, o kojos mirksta jau beveik parą. Norisi sėsti ant šlapios žemės ir niekur nebeiti.
Besibaigiant dvidešimt septintai maratono valandai grįžtame į bazinę stovyklą. Vienbalsiai nusprendžiame pamiegoti nors pusvalandį. Po pusvalandžio mus negailestingai išverčia iš guolio (suprask - miegmaišių) ir pasodina ant dviračių.
Trečias etapas - dviračių maršrutas pietryčių Lietuvoje. Pagal žemėlapį - apie 160 km.
Dviračių etapas prasideda nesėkme. Niekaip nepavyksta rasti tilto per Merkį vedančio į pirmą punktą. Priversti važiuoti aplinkiniais keliais, tam sugaištame dvi valandas ir nuvažiuojame papildomai apie dvidešimt kilometrų.
Kovinė dvasia gerokai pakirsta. Keliai ,kuriuos gerbiami varžybų organizatoriai parinko, labiau tinka važiuoti traktoriumi, o ne dviračiu: kalnas, pakalnė, smėlis pakaitomis su duobėtu žvyrkeliu ir panašiai. Bet po truputį įsivažiuojame, randame dar kokius tris punktus.
Trisdešimt devinta varžybų valanda. Trasoje jau liko tik trys komandos. Temsta, beveik visą laiką lyja. Karts nuo karto užmiegu prie vairo ir tik laimingų atsitiktinumų dėka išsilaikau ant dviračio. Kai mano važiavimo trajektorija tampa itin vingiuota - stojame. Net penkiolika minučių miego! Jau nebesvarbu, kad žemė permirkusi, o pagalvę atstoja medžio kamienas. Pailsėjus galvoje darosi šviesiau.
Nakties antroje pusėje nuovargis daro savo: kad ir kaip besistengtume, greičiau trylikos kilometrų per valandą važiuoti nepavyksta. Nuleidžia padangą, stojam taisyti. Vėliau nusilpsta mano prožektorius, važiuoju beveik tamsoje. Neturim jokios informacijos apie varžovus, nežinom priekyje jie ar už mūsų. Tai verčia gerokai nervintis.
Antra para beveik be miego - prasideda haliucinacijos: matome keliu bėgiojančius įvairius padarus, vietoj krūmų - visokiausių formų statinius. Vėl stojame penkiolikos minučių miegui, tačiau tai padeda tik labai trumpam. Dar kartą nuleidžia padangą, šį kartą tvarkau ją vienas, draugai miega ten kur kuris sustojo. Lieka apie trisdešimt kilometrų iki finišo, vis dar nieko nežinome apie varžovus, todėl priversti minti iš paskutiniųjų. Aš pradedu atsilikti, tačiau šiuo sunkiu momentu pasireiškia komandos dvasia, mane laikas nuo laiko traukia komandos draugai.
Praėjus beveik penkiasdešmt šio alinančio maratono valandų pasiekiame finišą. Dviračio spidometras rodo 203 km